Vaikas nevalgo žuvies!

Daugybei tėvų nusvyra rankos, kai gydytojai rekomenduoja įtraukti žuvį į vaikų mitybą. Taip, žuvis - itin vertingas produktas: ji svarbi smegenų, regos, imuninės sistemos vystymuisi. Bet žinoti tai - viena, o įtikinti vaiką ją valgyti - visai kas kita. Jis raukosi, pyksta, užsispiria - geriau jau liks alkanas, nei dės į burną šaukštą žuvienės.
Remiantis tyrimais, daugybė vaikų labai mažai arba visai nevalgo žuvies. Galima pamanyti, kad dauguma vaikų žuvies tiesiog nemėgsta - nors ne visi tą atvirai įvardija ar suvokia, kaip skonio atmetimą. Tėvai stebisi - juk kol būna visai maži, dar kūdikiai, visai mielai valgo žuvį. Bet staiga, maždaug nuo 2-3 metų, pradeda griežtai atsisakyti bet kokių žuvies produktų. Taip yra todėl, kad kūdikiai dar neturi stipriai susiformavusių skonio įpročių, jų sensoriniai įspūdžiai dar nevertinami per „patinka/nepatinka“ prizmę. Jie smalsūs, jų skonio receptoriai dar „atviri“, o jei žuvis pateikiama švelnia forma (pvz., tyrelėje su daržovėmis), kvapas nėra toks dominuojantis.

Tad kodėl vaikai taip dažnai atstumia žuvį?

Mokslininkai - ypač neuromokslininkai ir vaikų mitybos tyrėjai - turi keletą paaiškinimų:

1. Išsivystęs jautrumas kvapams ir skoniams. Vaikų uoslės ir skonio receptoriai yra gerokai jautresni nei suaugusiųjų, todėl net silpnas žuvies kvapas jiems gali atrodyti labai intensyvus ar net atgrasus. Žuvyje esantys natūralūs aminai ir riebalų oksidacijos junginiai kai kuriems vaikams sukelia nemalonų pojūtį dar prieš paragaujant.
2. Evoliucinė apsauga - įgimta baimė kartumo. Vaikų smegenys iš prigimties saugosi kartaus, aitraus ar neįprasto skonio - tai evoliucinis gynybos mechanizmas nuo galimai pavojingų medžiagų. Kadangi žuvies skonis ir tekstūra nėra nei saldi, nei neutrali, vaikai neretai ją suvokia kaip „įtartiną“ maistą, ypač pirmuosius kartus.
3. Neigiamas pirmas įspūdis - stiprus atminties įrašas. Neuromokslininkai kalba apie vadinamąjį „sensorinį atstūmimą“ - jei pirmas susidūrimas su žuvimi buvo nemalonus (per daug gliti, per sūri, su ašakom), smegenys tai įsimena kaip blogą patirtį. Net jei po kurio laiko siūloma kita žuvies forma, vaikas jau būna susidaręs ilgalaikį priešiškumą.
4. Kvapas - stipriausias emocijų dirgiklis. Uoslė tiesiogiai susijusi su limbine sistema - ta smegenų dalimi, kuri atsakinga už emocijas ir atmintį. Vien žuvies kvapas gali išprovokuoti stiprią emocinę reakciją - net jei skonis būtų visiškai priimtinas, kvapas sukelia instinktyvų atmetimą.
5. Genetiniai skirtumai - kai kurie vaikai tiesiog jaučia stipriau. Tyrimai rodo, kad tam tikri genetiniai variantai (pvz., OR6A2 geno mutacijos) lemia didesnį jautrumą žuvies kvapui. Tai reiškia, kad kai kurie vaikai reaguoja į žuvį jautriau iš prigimties - ir tai nėra kaprizas ar išlepimas, o biologinis skirtumas.

Tad akivaizdu - dauguma vaikų nemėgsta žuvies ne dėl išrankumo, o todėl, kad jų nervų sistema reaguoja jautriau - į kvapą, skonį, tekstūrą ir net ankstesnes patirtis.

Ką daryti?

Padeda kantrybė, pozityvios emocijos ir geras pirmasis įspūdis. Nespauskite vaiko suvalgyti visko iš karto - užtenka, kad paragautų. Vienas paragavimas = žingsnis link įpročio. Patiekite mažomis porcijomis, dažnai, ir įvairiais būdais - vaikas gali atrasti „savo“ žuvį per lašišos pastą, žuvienę ar net žuvies kepsnelį su ryžiais.
Ir svarbiausia - tėvų pavyzdys. jei tėvai žuvį valgo su malonumu, vaikai dažniau ją priims kaip „normalų“ maistą. Tegu žuvis būna pateikiama ne kaip „užduotis“, o kaip įdomi ir skani patirtis.